> Kartą jauna kontoros darbuotoja Gražina stovėjo koridoriuje ir stebėjo
> gyvenimą, vykstantį gatvėje už lango. Gyvenimas vyko aktyviai, bet jai
> nedalyvaujant, nes ji buvo šioje lango pusėje. Netikėtai prie Gražinos
> priėjo pats Direktorius - dar jaunas, bet jau visiškai subrendęs
> administratorius, kurio autoritetas kontoroje niekam nekėlė jokių
> abejonių. Jis maloniai pasiteiravo apie gyvenimą, šeimą, darbą, o po to,
> žodis prie žodžio, pasiūlė Gražinai išgerti su juo kavos. Ji net
> sustingo iš netikėtumo, lyg žaibo trenkta!

> ‘Įdomu, ar tai užuomina? Kokia gėda! O gal nėra jokios užuominos, o jis
> tiesiog nori išgerti kavos? Senai negėrė? O kodėl tada su manimi? Ne, aš
> ne tokia… O kokia ?.. Turbūt reikia mandagiai atsisakyti. Pirmą kartą!
> O jeigu jis supyks ir neskirs man premijos, arba, ko gero, visai iš
> darbo atleis? Kur aš tada rasiu kitą tokį darbą, kur pats direktorius
> siūlo su juo kavos atsigerti? O jeigu sutiksiu, kas tada? Pagalvos -
> sutinka su viskuo… O ką, kad ir sutinku? Svarbiausia - neparodyti
> tiesiai šviesiai. Visos padorios merginos taip elgiasi. Tiktai ką
> pasakys bendradarbiai, o ypač - bendradarbės?!!! Jau jos tai tokių
> dalykų prišnekės… Jokioj pirty po to nenusiplausi, joks Head&Shoulders
> nepadės. Etiketę priklijuos - bjauriau už bet kokias pleiskanas… Na,
> sakykim, eisiu! O kas mokės už kavą? Jeigu jis, tai jau reikš, kad aš
> jam lieku skolinga, kažkuo įsipareigojau. Jeigu aš - tada geriau iš viso
> neiti, nes pinigų užteks tik arbatai. O po kavos, kažin, jis mane
> palydės iki autobuso, ar iki namų? Ir iki kieno namų? O kas, jeigu iki
> buto, arba tiesiai į jį??? Ir ką gi jam dabar atsakyti? Kaip visiems -
> eik tu velniop, aš ne tokia ir nenoriu kavos? Bet ne, ne… Direktorius,
> vis dėlto… Reikėtų kažkaip m andagiau, literatūriškai. Na, ką jūs, aš
> ne tokia, nepriekabiaukit! Ne, vistiek gruboka kažkaip, reikia
> švelniau… Bet būtinai reikia kreiptis Jūs, kad santykiai išliktų
> oficialūs. Atleiskite, bet man reikia eiti namo, mano Marius
> nemaitintas. Tegu paskui laužo sau galvą, kas tas Marius - katinas ar vyras.
>
> Visos šitos mintys šmėkštelėjo Gražinos galvoje žaibo greitumu, per
> sekundės dalelytę, kaip kulkosvaidžio serija. Smegenys dar tiktai
> formulavo atsakymą, kai akys viliūkiškai sublizgo, o lūpos
> intriguojančiu pusbalsiu pasakė:
>
> - Aš sutinku. Važiuokim pas mane. Turiu ‘Jacobs’, muzikos pasiklausysim.
>
> ‘Na, nieko sau!!!’ - darbinių problemų pritvinkusios smegenys
> karštligiškai analizuoja netikėtą informaciją. Negana to, kad visą
> savaitę reikia galvoti, iš kur traukti tuos pinigus, kad išmokėti visai
> kontorai atlyginimus už birželio mėnesį, o dar ‘Mersas’ kažko barškėti
> pradėjo, o uošvė - kaip drakonas iš kiniečių pasakos, gyventi ramiai
> neleidžia, vis matai jai pinigų trūksta, o vasarnamio statyba visai
> sustojo, darbininkai užgėrė… O juk vos tiktai prieš porą minučių jis
> nesmagiai svarstė, kaip čia delikačiau pakviesti jauną darbuotoją kavos,
> kad pranešti nemalonią žinią, jog jai reikės ieškotis kito darbo, nes
> bus naikinamas jos etatas, kad jis galbūt netgi padės jai, nes turi
> pažinčių. O ką, po velnių, dabar daryti?.. Pasakyti, kad negaluoju?
> Pagalvos, kad impotentas. Važiuoti su ja kavos? O jeigu sužinos žmona…
> Gal kol kas dar nereikia atleidinėti Gražinos iš darbo… Jauna,
> perspektyvi… Na ir situacija!.. Po perkūnais, teisingai sako, kad kavą
> gerti nesveika!